Interviu su režisiere Greta Štiormer ir dramaturge Gabriele Labanauskaite

Nuoroda į straipsnį

Nuotraukos autorius Alexandra Bondarev

Menas kaip savo balso atradimas, kaip praktika, vedanti į sąmoningėjimą.

Papasakokite, iš savo patirties, ką menas reiškia asmeniškai jums, jūsų individualumo atsiskleidimui, jūsų gyvenimo kelionės ar konkrečių gyvenimo įvykių refleksijai.

GABRIELĖ. Kartais atrodo, kad menas man yra viskas ir be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo, o kartais atrodo, kad įdomu, kas būčiau, jeigu negalėčiau kurti jokiame kontekste. Gal nėra taip baisu nekurti profesionaliai scenai, tačiau būtų baisu prarasti galimybę kurti kasdienybę ir prarasti pasirinkimo laisvę gyventi kaip nori, rengtis kaip nori, kurti kokius tik nori ir matai prasmę socialinius tinklus, išreikšti save aplinkoje kokiais tik nori pavidalais.

Tačiau rašau nuo tada, kai išmokau rašyti, o pasakas ir istorijas bei įvairiausias daineles sukurpdavau tada, net kai nepažinojau abėcėlės. Kūryba mūsų namuose buvo skatinama, tad nuo mažens tai buvo mano tapatybės dalis. Todėl turbūt kitaip jau savęs ir nebeįsivaizduoju, tiesiog per gyvenimo kelionę keičiasi spektras – kažkada veiklos buvo išsiplėtusios į tarpdisciplinius menus, kiną, poezijos ir muzikos simbiozę, perfomanso sritį. Supratau, kad visko neaprėpsiu ir vėl grįžau tik prie teksto rašymo. Daugiausia kuriu teatrui ir operai, tačiau kūrinius atlieka kiti žmonės, aš pati nebeinu į sceną ir lieku rašytojos rolėje. Šis mėgavimasis buvimu užkulisiuose susijęs ir su tam tikrais asmenybės pokyčiais, pomėgiu stebėti pasaulį per atstumą.

GRETA. Neseniai sau uždaviau klausimą: o ką aš veikčiau, jei nebūčiau teatro režisierė? Be savo profesijos vingrybių man tampa vis sunkiau suprasti save pačią. Atrodo, kad smegenis kreipti kūrybine linkme, mąstyti specifiniu būdu tapo kaip įpročiu išsivalyti dantis. Santykis su kūryba, kaip ir su savimi, nuolat kinta – nuo santykių darbe, nuo įkvepiančių patirčių, nuo pasiektų rezultatų ir refleksijos į tai, ką kūrybiniame procese galėjau padaryti kitaip, o kartais ir nuo atsitraukimo. Dar visai neseniai aiškiai supratau, o atrodo tam prireikė tiek daug praktikavimosi, tai, ką darau, yra absoliuti manęs pačios refleksija. Pradedant nuo to, kaip formuoju procesus, baigiant pačiais rezultatais, o vėliau netgi jų atgarsiais. Atrodo taip paprasta, savaime aišku, bet tam pajausti prireikė laiko.

O konkrečiai jūsų sritis – teatras, dramaturgija, režisūra – ką išskirtinio jums kaip žmogui ji suteikia?

GABRIELĖ. Dramaturgija man suteikia galimybę reflektuoti aplinkui vykstančius dalykus, polemizuoti probleminius klausimus ir, turbūt, spręsti savo pačios didžiausius iškylančius klausimus. Pavyzdžiui, bandydama pasiimti iš banko paskolą ir susidurdama su banko kasdienybe, kurioje jaučiuosi tarsi žmogus iš kitos planetos, galėjau sukurti dramą, kritikuojančią kapitalizmą ir tam tikrus jo aspektus privedant tai iki absurdo. Kodėl mažiau uždirbantys žmonės turi mokėti didesnius procentus ir palūkanas? Kadangi jie yra mažiau kreditabilūs. Tačiau bankas, apkraudamas dar didesniais mokesčiais, nepadeda tokiam žmogui atsistoti ant kojų. Jis paverčia jį dar mažiau kreditabiliu, kartais – prieinančiu bankroto ribą. Kodėl žmonės, kurie gali sau leisti pirkti daugiau ir brangiau, gauna didesnių nuolaidų?

Rašydama pjesę „Žalgirės“, žaidžiau kartu su Gender Wrongs komandos merginomis, organizavau kartu labdaringus vakarėlius ir nagrinėjau ne tik ne heteroseksualių moterų tarpusavio aspektus, bet ir apskritai, kodėl moterys sporte susilaukia mažiau paramos, dėmesio arba šis dėmesys nėra toks, kokio norėtųsi, kai moterys yra seksualizuojamos ir objektyvizuojamos. Tapdama komandos nare ir sukurdama tokią pjesę, galėjau tvirčiau priimti ir savo, kaip ne heteroseksualios moters tapatybę ir pažinti queer pasaulio įvairovę.

GRETA. Didžiausia dovana yra kai gimsta idėja, susirenki komandą ir gali kartu svajoti, kaip ji realizuosis. Režisūra man suteikia erdvės daug svajoti – svajojimas yra mano praktika. Sceninis menas yra neišvengiamai gimstantis per santykį su kitais – kuriant susikuria bendruomenė. Kai sujungiame svajojimą ir bendruomeniškas praktikas gimsta gražūs dalykai: atsiranda erdvė pasisakyti, pajusti bendrumo jausmą per performatyvias išraiškas, reflektuoti į save. Mane pačią, kaip queer asmenį, tai atitolina nuo saviizoliacijos.

Teatras yra bendruomeninis menas. Remiantis jūsų patirtimi, kokie geriausi ir blogiausi dalykai, yra susiję su šia teatro ypatybe?

GABRIELĖ. Sutinku, kad teatras yra menas, susijęs su žmonių grupe. Tu nekuri viena, tai, ką parašau ar sudėlioju kaip dramaturgė, bus perduota į bendras rankas. Tačiau, jeigu tiksliau, man teatras – kolektyvinis menas, kuris savo specifika skiriasi nuo bendruomeninio meno. Šiaip teatras yra gana hierarchiškas, turintis senas tradicijas, infrastruktūrą, pagal kurią daugiau ar mažiau formuojama kultūros politika, išskiriami idėjiniai ir komerciniai prioritetai, pagal kuriuos dėliojamas repertuaras. Ir tai suteikia tam tikrų pliusų: pastovius atlyginimus, socialines garantijas, profesionalų įdarbinimą, tam tikrą meninės kokybės kartelę ir t. t. Tačiau tai yra hierarchinė vertikalė, dažniausiai grįsta patriarchalinio mąstymo modeliu. Teatrą valdo direktorės(-iai), meno vadovai, o spektaklio procesą – režisierės(-iai).

Tuo tarpu bendruomeninis procesas, dažniai minimaliai finansuojamas arba iš viso nefinansuojamas, organizuojamas ir vykdomas horizontalės, feministiniu principu. Nors kažkas ir suteikia gaires visam kūrybiniam procesui, tačiau jis paremtas demokratiniais, kiek tai įmanoma, lygiavertiškesniais principais.

Tad, jeigu grįžtant prie tradicinio teatro, liūdina, kai matau galios žaidimus, konkurenciją, rezultato prioretizavimą proceso atžvilgiu. Taip pat liūdina ne iki galo sutvarkyta teisinė sistema: kai nepasirašomos sutartys prieš pradedant rašyti pjesę, kai jaučiu nepagarbą sau, kaip kūrėjai ir pan. Tačiau džiugina bendra kūryba ir tai, kad šios infrastruktūros buvimas pasirūpina daugybe techninių niuansų – repeticijų vieta, planu, technika, sklaida, bilietų pardavimu ir t. t. Ypač gera, kai ir oficialus teatras turi savo bendruomenę, kūrybinė komanda į procesą nežiūri tik kaip į formalumą ar nusibodusį darbą. Kūrybos kibirkštys tada visus suvienija.

GRETA. Teatre niekada nesi vienas. Turi laviruoti tarp kitų nuomonių, įvairių emocijų, nuolat ieškoti diplomatijos, nepametant savo kūrybinės krypties.

Dirbant su bendruomeninėmis praktikomis dažniausiai būna kuklūs biudžetai, nėra išvystytos kritinės kultūros, kaip vertinti hibridinius, bendruomenes įtraukiančius kūrinius. Dėl mažesnių biudžetų atsiranda įvairūs DIY („pasidaryk pats“) sprendimai scenoje, išblunka rolės, nes kūrybinės dalies nariai dažnai turi daryti daugiau funkcijų, nei iš tiesų priklauso. Tuo tarpu dirbant teatre, kaip institucijoje, yra daugiau finansinio saugumo, aiškesnio pasiskirstymo rolėmis. Atrodytų yra puikus veikimo mechanizmas, tačiau teatro institucijose dar stipriai įsigalėję patriarchaliniai mąstymo ir veikimo būdai, dažnai priimant sprendimus vadovaujamasi galios principais – beveik nėra atsižvelgiama į lyčių balanso ar kitus socialiai jautrius klausimus, kurie, manau, yra tiesiog gyvybiškai svarbūs institucijai, kuri paremta nuolatinio santykio kūrimu tiek tarpusavy, tiek jau vėliau su žiūrovais. Teatre vis dar stipriai įsigalėjęs baltaodžio vyro genijaus-režisieriaus mitas – tai įgalina neetišką ir neadekvatų elgesį, tokie žmonės yra be klausimų toliau samdomi dirbti teatruose ir gauna neadekvačiai daug dėmesio. Dažniausiai į tokius spektaklius yra puikiai išperkami bilietai. Asmeniškai manęs tokių teatro kūrėjų spektakliai nedomina, juose neatrandu nieko, su kuo galėčiau tapatintis. Tikiu, kad šitą mąstymo virusą, kuris giliai įsėdęs į teatro ložę, galime palaipsniui keisti. Esu už queer feministinių principų taikymą teatriniuose procesuose, dialogo ir jautrumo ieškojimą kuriant. Tikiu, kad daugėjant tokių praktikų, mes neišvengiamai permąstome teatrą kaip bendruomeninę patirtį.

Pakalbėkime apie teatro reikšmę bendruomenės sąmoningumui. Kokias matote galimybes?

GABRIELĖ. Teatras ir teatrinės priemonės apskritai įgalina kurti, save išreikšti, pasisakyti. Jos tarsi suteikia balsą ir ruporą, kad tai, ką sakai, išgirstų daugiau žmonių. Ne tik išgirstų, bet ir įsileistų į save, susimąstytų. Taip pat teatro priemonės leidžia pačioms ir patiems proceso dalyvėms(-iams) išventiliuoti susikaupusius jausmus, neteisybės jausmą, būti išgirstiems. Tai sykiu ir terapija, ir apsivalymas, ir dalijimasis su kitais.

GRETA. Manau, kad teatrinė išraiška yra mūsų pačių ir visuomeninių reiškinių veidrodis. Poreikį suvadinti, išreikšti tam tikrą situaciją kitiems žmonės turėjo visada. Dabar tai nesikeičia, toks tas sąmoningėjimas, nuolatinė performatyvi refleksija vieniems tarp kitų.

Šiame „Lūžio“ numeryje rašome apie „Vaivorykštės miuziklą“. Kuo jums, kaip idėjos autorei ir režisierei ar dramaturgei, svarbus šis projektas?

GRETA. „Vaivorykštės miuziklas“ man yra širdies projektas. Miuzikle tenka valdyti procesus atsižvelgiant į platų spektrą poreikių, mokytis tikslumo ir sąmoningumo. Tai, kad kuriame visi, įgaliname kiekvieno ir kiekvienos balsą yra didelė dovana. Norėčiau, kad ateityje šis projektas virstų gyvuojančia queer performatyvaus meno platforma. Projektą matau kaip tvarų ir ilgalaikį, ateityje besiskleidžiantį dar įvairesnėmis formomis.

GABRIELĖ. Džiaugiuosi, kad Greta pakvietė į projektą, man jis be galo svarbus. Visą savo dramaturgijos kelią – nuo pat pirmosios pjesės „Skaudžiausia 2“, parašytos 2002 m., nagrinėju LGBT+, queer ir kitas su tapatybe susijusias temas. Dažnai kurdavau dokumentiniu principu, remdamasi tikromis istorijomis, tad kelias iki čia buvo natūralus. Dar didesnė dovana – ne tik pačiai kurti ir išsakyti istorijas, bet tiesiogiai įgalinti pačius žmones pasakoti savo istorijas ir kalbėti bendruomenės balsais.

Tad kai kažkas sako, kad „Ai, girdėjau, kad kuriate bendruomeninį projektą, dabar toks trendas“, atsakau, kad man tai nėra trendas, tai yra mano gyvenimo dalis, aš pati priklausau šiai bendruomenei ir labai gerai suprantu ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus visą kontekstą.

Kaip gimė mintis kurti „Vaivorykštės miuziklą“, kas labiausiai motyvavo šiam darbui?

GRETA. „Vaivorykštės miuziklo“ idėja užgimė Kaune, „Emmoje“ vyksiančiame vakarėlyje. Atsimenu, kad vyko karaoke vakarėlis, kalbėjomės su Querelle. Querelle man pašnibždėjo: „Kaip norėčiau, kad atsirastų Velnio nuotakos queer versija“. Vėliau, vakarėliui įsibėgėjus, tęsiant pokalbį su Sasha ir Ajum, išgirdau panašų minties atsikartojimą – kaip norėtųsi Lietuvoje turėti queer brodvėjų! Supratau, kad visų pasąmonėse verda panaši idėja. Pasikalbėjome su Asta Volunge, pakviečiau ją darbuotis prie muzikinio kūrinio kaip prodiuserę. Paraleliai prisijungė dramaturgė, rašytoja Gabrielė Labanauskaitė, kompozitorė Jūra Elena Šedytė ir projekto fasilitatorė Vika Matuzaitė. Taip suformavome kūrybinės komandos branduolį. Didžiausia motyvacija pradėti projektą buvo pati bendruomenė. Taip sutapo, kad aplink sklandė panašūs norai ir idėjos, tiesiog kažkam reikėjo jas pagauti ir suimti į rankas.

Kokius dalykus įvardintumėte kaip svarbiausius būtent šio projekto kūrybiniame procese?

GABRIELĖ. Manyčiau, kad svarbiausia yra atvirumas, noras rizikuoti, nuoširdumas, pasitikėjimas, saugumo jausmas su galimybe išeiti iš komforto zonos į sceninius vandenis.

GRETA. Tai, kad kuriame kartu ir per asmeniškumą, manau, tai yra pamatiniai mūsų miuziklo principai. Tai gimdo asmeniškumą ir betarpiškumą. Nesiremiame literatūra ar sukurtomis istorijomis. Projekto dalyviai viską pasakoja per save ir iš savęs.

GABRIELĖ. Labai didžiuojuosi, kad iš visą „Vaivorykštės miuziklo“ projektą įgyvendina ir kuruoja penkių moterų komanda kartu su kompozitore Jūra Elena Šedyte, fasilitatore Vika Matuzaite ir miuziklo prodiusere Asta Volunge. Manau, kad šis projektas yra demokratiškas, jautrus ir dėmesingas dalyvių emocinei būsenai, ne tik sukuriamam rezultatui.

Ką šitas projektas daro, ko nedaro kiti meniniai projektai?

GABRIELĖ. Leidžia dirbti queer feministiniais principais, prioretizuoja procesą, o ne rezultatą ir leidžia būti tau tuo, kuo tik nori. Užsiregistravus į atranką, buvo galima pasirinkti, ar norėsi būti rašymo grupėje ar atlikinėsi tekstą scenoje, ar darbuosiesi užkulisiuose – gali daryti nebūtinai tai, ką moki geriausiai, o tai, ką labiausiai nori ar išdrįsti.

Šiame projekte dalyviai viską kūrė patys ir pačios, o mes labiau prisidėjome prie procesų juos inicijuodamos, padrąsindamos, duodamos užduotis, padėdamos koreguoti kūrybą ir ją atlikti.

GRETA. Queer feministinių principų taikymas procese ir nuolatinis pergalvojimas, kaip judame toliau, kad galėtume kuo labiau atliepti emocinius poreikius, tuo pačiu išlaikant produktyvumą. Procese yra labai daug kalbėjimosi – atviro ir intymaus.

Menas, kylantis iš išskirtinės bendruomenės (LGBTQ+), kai žmonės kalba savo balsu, kai pasakoja apie savo patirtis, problemas, – kokie didžiausi tokio kūrybinio proceso meniniai iššūkiai?

GRETA. Šiuo metu performeriai(-ės) projekte dalyvauja savanoriškai. Darbas su bendruomene ir labai skirtingų žmonių komanda reikalauja daug laiko – tiek, kiek mes jo negalime reikalauti iš šiuo metu neatlygintinai prisijungiančių dalyvių. Tad šiuo atveju kai kuriems sprendimams scenoje turime pasitelkti greitus ir išradingus būdus, kartais pritrūksta laiko juos nušlifuoti. Asmeninės dalyvių istorijos yra mūsų kūrinio varomoji jėga – visi ir visos dalyvaujančios neša stiprų kūrybinį potencialą. Džiugu, kad susirinko labai talentingi ir išraiškingi žmonės.

GABRIELĖ. Taip pat dar kūrybinės stovyklos metu pastebėjome, kad dalijimasis asmeninėmis istorijomis ir patirtimis yra- be galo jautrus procesas, empatiškai įtraukiantis visus ir visas.

Ko tikitės iš susitikimo su auditorija? Ką šis susitikimas duoda jums, bendruomenei, visuomenei?

GRETA. Mes pirmiausia ir dedikuojame šį projektą bendruomenei. Šiais metais pasirodėme SAPFO festivalyje, vėliau Kreivėse. Norėjome pirmus žingsnius žengti būtent LGBTQ+ bendruomenės kontekste. Pastebėjau, kaip „Vaivorykštės miuziklas“ sujudino žiūrovus – mačiau sujaudintų, verkiančių žmonių. Mane labai sujaudino, kai po mūsų pirmo pasirodymo Ūbiškėse, tarp žiūrovų buvo queer asmens mama, kuri po performanso papasakojo mums, kaip stipriai ją paveikė turinys. Tokie pasidalijimai, atsiliepimai labai svarbūs – įprasmina visa tai, ką mes darome.

GABRIELĖ. Įdomu tai, kad tokių procesų metu distancija tarp atlikėjų ir auditorijos tarsi dingsta. Žiūrovai dažniausiai miuziklą stebi ir savo reakcijomis taip į jį įsitraukia, kad tampa kone dalyviais, tos pačios queer bendruomenės nariais ar jiems prijaučiančiais žmonėmis. Teatralai per edukacinę festivalio „Sirenos“ programą stebėjo dar kitaip.

Darbas su bendruomenės žmonėmis – ne meno profesionalais – kokie jo sunkumai ir privalumai?

GABRIELĖ. Dirbant su bendruomenės žmonėmis pirmiausia kreipi dėmesį į procesą: kas, ką ir kaip nori daryti? Kaip jaučiasi proceso metu? Kokių atlieptų ir neatlieptų poreikių turi? Meninė kartelė dažniau aukojama socialiniams aspektams, bet tai nereiškia, kad dėl to savaime bendruomeniniais principais kurtas spektaklis bus prastesnis. Jis bus kitoks, tikras, išjaustas, patirtas savo oda ir skambantis iš pirmų lūpų.

Taip pat viena iš projekto ypatybių yra ta, kad asmeninio ir kūrybinio gyvenimo procesai labai persipynę, dauguma apie atranką į miuziklą sužinojo vieni iš kitų per vakarėlius, įvairiausius asmeninius susitikimus su draugais ir t. t.

Ar bendrai reikalinga griežta perskyra tarp profesionalaus ir „mėgėjų“ meno?

GABRIELĖ. Manau, kad gyvename tokiais laikais, kai viskas persipina, persilieja, yra susiję. Drąsa ir noras eksperimentuoti, pabandyti kitokias išraiškos priemones ir priimti į kuriančiųjų ratą visus ir visas norinčias, asmeniškai man yra patrauklus ir įdomus dalykas tiek visiškai profesionaliame, tiek visiškai mėgėjiškame lauke.

Gal yra ko vieniems iš kitų pasimokyti?

GABRIELĖ. Žinoma, visada yra. Rūpesčio vieni kitais, meilės, empatijos.

GRETA. Įsiklausymo ir, svarbiausia, palaikymo. Konfliktuose ar nepatogiose situacijose atsiduriame priešpriešoje, nors dažniausiai norime to paties – kad būtume išgirsti, įvertinti. Šitas procesas mane nustebino tuo, kad tarp dalyvių procese nebuvo konfliktavimo. Tai nereiškia, kad dalinantis neiškilo sunkių emocijų, bet visą laiką jautėsi stiprus palaikymo ir vienybės jausmas.

Pasvajokime apie tai, kad galbūt ateityje Lietuvoje bus daugiau teatrinių inciatyvų „nuo apačių“. Koks, jūsų manymu, būtų reikalingas pasiruošimas ir kokias asmenines savybes derėtų ugdyti tiems(-oms), kurie(-ios) dirbs kartu su bendruomenėmis?

GABRIELĖ. Labai džiaugiuosi, kad šiame kūrybiniame procese turime fasilitatorę Viką, kurios dėka apimame ne tik kūrybinį, bet ir platų emocinį spektrą, padedantį mums būti ir kurti bendroje grupėje. Manau, kad taip turėtų būti kiekviename teatriniame (ir ne tik) procese. Juk taip svarbu išklausti, išgirsti ir susikalbėti.

GRETA. Galiu tik pridurti – palinkėčiau visiems teatriniams procesams turėti komandoje fasilituojančią figūrą. Man praverčia savybė matyti procesą daugiau nei savo pačios meninių ambicijų realizaciją, stengtis matyti visus ir visas, nekeliant savo užmojų aukščiau kitų emocinio gerovės. Pastebėjau, kad toks mąstymas daro įtaką ir nuoširdesniam rezultatui.