Interviu su „Vaivorykštės miuziklo“ turinio bendrakūrėjais ir atlikėjais Frydrichu Mirecku ir Egidijumi Skužinsku

Nuoroda į intervių

„Lūžio“ redakcija: Kodėl menas?

Pradėkime nuo pradžių – papasakokite apie jūsų santykį su menu anksčiau, iki „Vaivorykštės miuziklas“ (trumpiau – VM). Kodėl ryžotės dalyvauti atrankoje? Kokie buvo jūsų lūkesčiai?

Frydrichas, fizikos studentas, LGBTQ+ aktyvistas: Menas man visada buvo įdomi saviraiškos forma. Vaikystėje ir jaunystėje lankiau improvizacinį gatvės teatrą, grojau koverių bande.[1] Nesu menininkas pagal profesiją, bet meninėmis veiklelėmis gyvenimo eigoje užsiimu.

Kai išgirdau apie VM idėją, mane patraukė būtent tai, kad bus dirbama bendruomeniniais principais, kas Lietuvoje nėra įprastas būdas struktūruoti teatrinį darbą. Dalis organizatorių buvo pažįstami žmonės, tad pasitikėjau, kad į procesą bus žiūrima jautriai, atsakingai, su meile. Labiausiai patraukė tai, kad bus dirbama iš bendruomenės, su bendruomene, iš apačios į viršų, o ne atvirkščiai.

Egidijus, prancūzų filologijos studentas: Man menas visada buvo svarbus kaip saviraiškos forma, bet taip pat buvo įdomu, kaip menas gali keisti pasaulį ir žmones. Menas gali būti labai paveikus, nes veikia per emocinius dalykus. Mano ankstesnė meninė patirtis yra susijusi su muzika – grojau fortepijonu ir lankiau chorinį dainavimą.

Mano šeimoje santykis su menu labiausiai puoselėtas per literatūrinius dalykus. Tačiau man visada atrodė, kad skirtingos meno sritys yra glaudžiai susijusios ir savo esmėmi panašios.

Apie tai, kad vyks toks VM, sužinojau iš bendrų pažįstamų. Mane sudomino, kad miuziklas yra queer, o queer teorinė kritika yra viena esminių temų mano studijose, tad ir įsitraukiau į meninį procesą. Literatūros studijose dominuoja analitinis procesas, kai analizuoji kažkokius diskursus, naratyvus, o čia – galimybė prieiti iš kūrybinės pusės. Norėjau susipažinti su miuziklo organizatorėmis, ypač Greta Štiormer ir Gabriele Labanauskaite, nes jų darbus esu stebėjęs, taip pat save realizuoti kūrybiniame procese, įsigalinti.

Redakcija: Asmens ir bendruomenės dinamika kūrybiniame procese. Papasakokite, kuo jums buvo ypatingas VM kūrybinis procesas?

Egidijus: Kūrybinis procesas susidėjo iš kūrybinių stovyklų-pratybų, kurių metu skyrėme laiko ir rašymui, ir muzikiniam atlikimui, ir teatrui. Jų tikslas buvo atskleisti tam tikrus įgūdžius, kad jau vėliau, pagrindinės kūrybinės stovyklos rezidencijoje Ubiškėje metu, galėtume kažką sukurti. Jau per pratybas radosi pirmosios užuomazgos, nes pats susibūrimo tikslas ir susirinkę žmonės įgalino dalytis patirtimis ir kurti dalykus, kurie vėliau buvo panaudoti miuzikle.

Kūrybinis procesas, kuris tebevyksta, yra labai horizontalus. Nėra vieno ar kelių žmonių viršenybės. Mums buvo teikiami pasiūlymai, bet labai atsargūs ir konstruktyvūs. Etiudai susidėliodavo iš labai atsitiktinių užduočių. Tu net nesitiki, kad, pavyzdžiui, tavo tekstas pataps eskizo dalimi. Bet štai jis surezonuoja žmonėms ir pradedama galvoti, kaip jį išpildyti. Galiausiai pamatai, kaip tavo ir kitų žmonių kūrybinis indėlis susijungia, pradedi matyti sąsajas tarp patirčių, taip pat tarp žanrų, muzikinių formatų. Tiek Gabrielė, tiek Jūra, tiek Greta stebėjo kūrybinį procesą, jį moderavo, užsirašydavo pastabas ir nukreipdavo kūrybinio „debesies“ judėjimą.

Frydrichas: VM organizatores galima pavadinti mentorėmis, nes jų tikslas nėra nurodyti, ką turėtume daryti, o pasidalyti pasiūlymais iš savo sukauptos patirties ir suteikti įrankius, kad mūsų idėjos atsiskleistų.

Noriu pabrėžti facilitatorės Vikos vaidmenį. Paprastai grupės dinamikų facilitavimas nebūna įtrauktas į teatro darbuotojų sąrašus. Mūsų atveju, dirbant intensyviai ir didelėje žmonių grupėje, sunkiai būtume išsivertę be tokios pagalbos. Galbūt gali atrodyti, kas čia tokio pastebėti iš šalies, ar visi gerai jaučiasi, prieiti ir paklausti, ar nenorėtum vandens atsigerti. Vikos darbas labai palengvino kūrybinį procesą. Lengviau yra bandyti kažką sukurti, net ir neįprastomis sąlygomis, kai tau nereikia mąstyti, kur eiti ir ką daryti, kaip pasikalbėti su kažkuo, jei iškilo neaiškumas kūrybiniame procese. Tai, kad turėjome pagalbą, sumažinant analysis and decision paralysis[2], buvo labai gerai. Skaitytojams(-oms), kurie(-ios) galbūt užsiima tokiomis grupinės kūrybos veiklomis, verta apmąstyti facilitatoriaus(-ės) vaidmenį.

Redakcija: Ar sunku dalyvauti bendruomeninėje kūryboje? Kokie iššūkiai, kokie privalumai?

Frydrichas: Aš mėgstu rašyti ir esu etatinis kalbų sakytojas rengiamuose protestuose. Esu pripratęs prisėsti, parašyti, pasiredaguoti ir turėti. Tad man buvo gana sunku pereiti nuo darbo, kai vienas pats krapštaisi, prie darbo, kai tave supa dvidešimt žmonių. Dalinimosi procesai, nors ir neprivalomi, moko ne tik duoti, bet ir priimti. Iššūkis gerokai didesnis, nei dirbti vienam ar nedideliame žmonių rate. Tai man buvo sunku.

Kitas dalykas, kaip Egidijus papasakojo, kartais gali kurti ir nežinoti, kas iš to išeis. Pavyzdžiui, daina „Dievas tėvas“ atsirado iš dienos pradžioje „įsivažiavimui“ daryto rašymo pratimėlio. Kai procesas toks intensyvus ir greitas, galbūt pritrūksta laiko pabūti su medžiaga. Štai aš pusiau mąstantis per penkias minutes kažką supyliau, o dabar reikia iš to sudėlioti gabalą. Man reikėjo persilaužti, buvo apie ką susimąstyti.

Tačiau didžiulis tokio proceso privalumas yra tai, kad nereikia visko padaryti vienam! Idėjų mėtymo pirmyn–atgal, buvimo su žmonėmis privalumas – galimybė per trumpą laiką padaryti daug. Štai per savaitės trukmės stovyklą rezidenciją mes paruošėme dešimtimi eskizų! Privalumas, kad per trumpą laiką galima sukurti daugiau, nei kuriant vienam, ir sukurti taip, kaip kad vienas niekada nesugalvotum. Randasi temų, formų įvairovė – tai yra didžiulis pliusas.

Egidijus: Didelių sunkumų kaip ir nebuvo, na, nebent stovykloje. Kai būni su daug žmonių toje pačioje vietoje, kai dalinamasi ir skaudesnėmis patirtimis (netiesiogiai, tačiau kūriniuose jos atsispindi), tai gauni didelį emocinį krūvį. Kai tai trunka ilgą laiką, apima emocinis nuovargis ir reikia šiek tiek atsitraukti. Būdavo tokių mini krizių, tada eidavau į mišką pasivaikščioti ir paskui būdavo geriau.

Stovyklos formatas – kartu gyvenome ir gaminome maistą – taip pat padėjo. Bendruomeniška buitis suartina ir suburia bendruomeniniam kūrybiniam procesui. Kai jau esi užmezgęs ryšį, tampa nebaisu dalytis kažkokiais dalykais, jautiesi saugiau. Kūrybinis procesas yra neatsiejamas nuo buvimo pažeidžiamu, ypač jeigu tai yra pirmieji bandymai meno lauke. Stovyklos sąlygos ir aplinka padėjo jaustis saugiai, kurti ryšius, o tai darė kūrybinį procesą komfortiškesnį.

Kalbant apie sunkumus, tai finansinis klausimas visada yra. Juk nesi profesionalus menininkas, galintis skirti visą savo laiką kūrybai. Iš kitos pusės, kai negali sau leisti prabangos ilgai repetuoti, tai regi kaip stebuklą, kai per tris–keturias dienas randasi tiek daug kūrinių. Man atrodo, to nesitikėjo nei mentorės, nei mes. Atsimenu darbą su Queertopijos manifestu. Buvo neįtikėtinai daug tekstinės medžiagos, 30–40 lapų, kurią reikėjo sukoncentruoti. Apėmė toks overwelming [stulbinantis] jausmas dėl šitokio stipraus kūrybinio išlydžio!

Redakcija: Įsivaizduoju, kad sukūrus kažką brangaus, asmeniško, reikia leistis į bendrumo paieškas. Ar bendruomeninis įvertinimas neskaudina?

Frydrichas: Kritinis ratelis („kritiką“ vartoju kaip neutralų terminą) nebuvo formalaus proceso dalis. Dažniausiai tam neturėdavome laiko. Dėl buitinių sąlygų dienos eigoje dažniausiai viskas vėluodavo, ir kai ateidavo vakaras ir reikėdavo parodyti, ką nuveikėme, likdavo laiko ir jėgų tik paploti ir pasidžiaugti. Mes padarėme tiek per šiandieną – šaunu! Nebuvo tokios akistatos, kai atsiverti, o dabar tavo sukurti jautrūs dalykai yra atveriami bendruomenei. Tas nebuvo numatyta. Nuo pat proceso pradžios buvo aiškus suvokimas tiek iš mentorių pusės, tiek iš mūsų, kad dalinamės tikrai jautriais dalykais ir kad svarbiausia yra pasidžiaugti ir padėkoti už tai, kad dalinamės. Visgi, kai gyveni vienoje erdvėje, natūraliai vyksta kažkokie pasikalbėjimai apie dienos įvykius ar kūrybinį procesą. Tačiau kritinių akistatų buvo tikslingai vengiama.

Egidijus: Dėl riboto laiko neišvengiamai gaunasi taip, kad kažkas gauna daugiau dėmesio scenoje, o kažkas mažiau. Tačiau mentorės labai jausdavo žmonių dinamiką, daug kalbėdavosi su žmonėmis, stengdavosi visus įtraukti. Pavyzdžiui, žmogus bijojo dainuoti dirbtuvių metu, o galiausiai aktyviau įsitraukė ir įsigalino. Jautrumas, klausymas ir gera komunikacija padeda. Tada suprasti, dėl ko kuri – ne dėl noro „sužibėti“, būti svarbiausiu ar pastebėtu. Pamatai prasmę bendruomeniniame kūrime – kokią žinutę tai neša, kokį poveikį daro.

Berods Greta pasakė, kad su mumis buvo daug lengviau dirbti, nei su aktoriais. Dėl to, kad mes įsiklausydami priimdavome pasiūlymus ir pasitikėjome kūrybiniu procesu. Aš pats asmeniškai pasitikėjau tiek Greta, tiek Gabriele, stebėdamas jų darbą. Pasitikėjo ir kiti žmonės. Jos labai jautriai žiūrėjo į kūrybinį procesą, gerai suprasdamos, kodėl jos čia ir dėl ko kūrybinis procesas vyksta.

Redakcija: Tai ir pereikime dabar prie palyginimo: „mėgėjų“ menas vs. profesionalus: sunkumai ir privalumai. Nesate profesionalūs atlikėjai. Ką jums duoda dalyvavimas sudėtingame miuziklo žanre? Gal keitėsi kūrybos procese supratimas apie meninę veiklą? Kodėl kultūrai, teatro pasauliui reikalinga „paprastų žmonių“ sceninė raiška? Ką pranešti, kuo pasidalyti norėtumėte su profesionaliais atlikėjais?

Egidijus: Pradžioje „miuziklas“ buvo darbinis pavadinimas, nes tiesiog turėjome idėją sukurti „Velnio nuotakos“ miuziklo queer versiją. Tačiau, jei pažvelgtume ten, kur gilesnė miuziklo tradicija, šis žanras yra neatsiejamas nuo queer naratyvų. Dėl to mes ir tebevadiname kūrinį miuziklu. Tačiau VM kūrybinis eskizas labai skiriasi nuo tradicinio miuziklo savo paskirtimi bei santykiu tarp žiūrovų ir veikiančių scenoje žmonių.

Miuziklo žanras savyje talpina daug įvairių medijų – ir tekstinę, ir vaidybinę, ir muzikinę. Tai leidžia naudoti daugiau įrankių, perteikiant kūrybines idėjas. Žmonėms suteikiama daugiau laisvės, įgalinant tose medijose, kuriose jie gerai jaučiasi ar galbūt jau turėjo patirties. Žanras leidžia įvairovę.

Frydrichas: Man atrodo, kad procese aš labai paprofesionalėjau [juokiasi]. Taip pat teko išbandyti dalykų, kurių neteko daryti anksčiau, pavyzdžiui, aranžavimą kompiuterine programa. Atsirado naujos galimybės ir medžiaga, kurią gali kapstyti, taip pat daug žmonių, su kuriais gali kapstyti.

Kalbant apie sunkumus ir privalumus, iš vienos pusės, mums sunku, kad mes negauname pinigų (bet ir profesionaliems menininkams, ypač ne iš „ratelio“ fiksuotą poziciją tam tikram laikui gaunančiųjų, o precarious freelance[3] darbuotojams, turbūt ne ką lengviau nei mums). Iš kitos pusės, dėl šio kūrinio jaučiu atsakomybę bendruomenei – man svarbu, kad bendruomenei būtų įdomu, kad patiktų. Dėl to aš taip džiaugiausi, kad pirmieji mūsų pasirodymai buvo per queer festivalį Sapfo ir Kreivių festivalį Vilniuje. Minėdamas atsakomybę bendruomenei, turiu omeny ne tai, kad mes privalome ją atspindėti, bet siekį, kad queer žmonių patirtys būtų matomos. Tokia mūsų atskaitomybė bendruomenei. Tačiau jei būtume profesionalai, įdarbinti kažkur, tai būtume atskaitingi režisieriui(-ei), dramaturgui(-ei) ar teatro savininkui(-ei), arba atskaitingi freelance paslaugų užsakytojai Mamonai, su visais jos pliusais ir minusais.

Profesionalams verta įsižiūrėti, ką liaudis veikia, ką liaudies menas veikia. Ypač profesionalius(-es) kuratorius(-es), teatro savininkus(-es) kviesčiau tuo domėtis. Kadangi tai, ką veikia liaudies menas, atspindi tai, kas liaudyje yra svarbu ir įdomu. Turint galimybes, tai verta pagarsinti.

Egidijus: Dažnai profesionaliame mene marginalizuotų grupių pozicija nutylima. Ji pasiklysta kituose naratyvuose. Vienas iš nesenų pavyzdžių – MO paroda „Šito pas mus nėra“, kurioje dalyvavo daug queer meninink(i)ų. Kai pažįsti kūrėjas, tai tarsi numanai, tačiau jei klaustume, ar queer patirtys prasismelkė pro bendrą parodos naratyvą, tai atsakymas būtų – nelabai. Dažnai taip atsitinka. Pavyzdys iš literatūros: štai Prustas yra labai svarbus prancūzų literatūrai, bet apie tai, kad jis buvo queer, niekas tarsi ir nešneka.

Paprastų žmonių menas leidžia tiesiogiai susisieti su labai svarbiomis idėjomis – politinėmis, socialinėmis. Šis menas labiau tiesiogiai jas perduoda, nes mes ne šiaip sau esame susirinkę. Mus visus jungia labai svarbios socialinės ir politinės jungtys, todėl randame motyvacijos dirbti, rodyti, dalytis. Apskritai daug meninių judėjimų kūrėsi būtent idėjiniu pagrindu. Tik vėliau prisijungdavo žmonės, turintys daugiau profesionalumo.

Mano supratimu, meno viena iš pagrindinių funkcijų yra keisti pasaulį per kūrybinę veiklą. Mūsų kūrybinio proceso prasmė glūdi tame, kad turime labai daug svarbių dalykų pasakyti pasauliui, atskleisti daug svarbių patirčių. Tai kuria niuansuotą queer žmonių vaizdą. Daug žmonių, kurie nėra queer bendruomenės dalis, turi labai grubų queer bendruomenės įsivaizdavimą. Kūrybiniame procese buvo iškelta daug svarbių idėjų, jos tapo geriau suprantamos, jos medijavosi, įgavo emocinį krūvį. Palyginimui, jei paskaitytume paskaitą apie queer žmones, būtų ne tas pats.

Liaudies menas ar bendruomenių menas gali informuoti visuomenę labai svarbiomis žinutėmis, kurios galbūt ne visada prasiskverbia pro profesionalų kuriamą meną. Dėmesys institucijai ir hierarchinė sistema sąlygoja tai, kad kažkokie svarbūs dalykai lieka neišsakyti.

Tai čia yra didžiulis liaudies meno privalumas.

Frydrichas: Šiuo atveju „mėgėjų“ meno privalumas yra tai, kad nenuslėpsi, kad LGBTQ+, queer žmonės kūrė spektaklį. Priešingai, nei profesionaliame mene, kur kūrėjai gali būti queer, tačiau tai yra nežinoma, o galiausiai patenka į galbūt brandesnį meno kanoną, bet parranda savo kontekstą. Po to jau reikia su tyrėjais(-omis) ginčytis apie tai, kad čia nebuvo tiktai žmonės, kartu gyvenę vienuose namuose dvidešimt metų, ir panašiai. Tai tas gilesnis įkontekstinimas šiuo atveju yra „mėgėjų“ meno privalumas ir stiprybė.

Kaip Egidijus ir minėjo, VM yra darbinis pavadinimas, ir jis gerai įvardina tarpdisciplininį meninį performansą, tačiau taip pat VM yra labai aiškus kūrinio įkontekstinimas – iš karto dviem žodžiais. Tai irgi yra svarbu.

Egidijus: Nebūdamas profesionaliu menininku tarsi neturi atsiskaitomybės institucijai ir dėl to gali savo idėjas išreikšti laisviau. Profesionalus menininkas, priklausydamas kažkokiai institucijai, gali jausti grėsmę savo kaip menininko statusui. Ir tai gali apriboti. Buvimas „mėgėju“ išlaisvina.

Dar pridėčiau, kad skirtis ar įtampa tarp profesionalaus meno ir „mėgėjų“ meno nyksta tada, kai iškeliame klausimus, kas apskritai yra menas, kame matome jo vertę. Verta kvestionuoti nusistovėjusias tradicines nuostatas meno suvokime – tiek visuomenės, tiek žmonių, kurie dalyvauja meno lauke. Taip pat verta kvestionuoti tam tikrus galios santykius.

Redakcija: Kadangi jau beveik atsakėte į mano numatytą klausimą apie meną, kuriamą išskirtinės bendruomenės (LGBTQ+), paklausiu specifiškiau. Kuo gali praturtinti meninė veikla, kuriama iš tam tikros aiškios perspektyvos, bendrą kultūrinį lauką?

Egidijus: LGBTQ+bendruomenės kuriamas menas prisideda prie to, kad ir kitos marginalizuotos grupės įgautų daugiau balso. Kadangi paprastai politiniame diskurse vyksta taip, kad marginalizuotas grupes gina kitos marginalizuotos grupės. Tai yra suprantama, nes patyręs kažkokią diskriminaciją, nelygybę, imi geriau suprasti kitus žmones, kurie patiria panašią diskriminaciją. Queer grupės žmonių kuriamas menas padeda kitoms grupėms: ar tai būtų žmonės, turintys negalią, ar tai būtų rasinės, etninės mažumos ir pan.

Pats iš savęs LGBTQ+bendruomenės kuriamas menas svarbus kaip tarpusavio žmonių lygybės apraiška. Taipogi šis menas padeda praplėsti meninį lauką. Kai meninė tradicija yra instituciškai ir hierarchiškai nusistovėjusi, atsirandanti kitokia meninė kryptis, kitokia meninė forma, praturtina ir įkvepia judėjimą meniniame lauke.

Frydrichas: Šiek tiek perfrazavus mūsų prodiuserės Astos mintis, kurioms labai pritariu, queer žmonės, kaip ir bet kokia kita marginalizuojamų žmonių grupė, didžiajai daliai visuomenės yra pažįstama per nepasitenkinimą: jiems visada kažko trūksta, jie tiktai verkšlena, skundžiasi ir pyksta. Taip susidaro labai vienpusiškas bendruomenės įvaizdis. O iš tikrųjų queer bendruomenėje, šalia skausmingų dalykų, esama daug džiaugsmo ir kūrybinio potencialo. Šis projektas ir yra tam parodyti. Galiausiai VM yra meninis kūrinys, turintis politinių elementų, bet ne protestas (o ką, anot mūsų visuomenės, veikia gėjai Lietuvoje – protestuoja). Mes teigiame, kad jis turi meninę vertę, ir yra verta jį pamatyti. Kai kuriems žmonėms galbūt tai bus pirma proga pamatyti queer žmones iš visiškai kitos pusės.

Pats miuziklo žanras yra giliai queer, kaip ir daugybė kitų menų, nors ne visiems tai yra akivaizdu. Mes kūrybingi ir kuriame nuolatos, gal jūs dabar tik tai pamatėte… Man dar yra labai svarbu, kad miuziklas yra lietuvių kalba (pateikiant subtitrus, kad būtų prieinama plačiau). Emocinis poveikis ir rezonansas su turiniu yra kitoks, kai kalbama gimtąja, labiausiai pažįstama kalba.

Redakcija: Pereikime prie meno ir konflikto temos, arba iš kitos pusės – saugumo ir konflikto temos. Iš vienos pusės, menas suteikia kalbą jūsų patirčiai, o meninis procesas saugią aplinką kurti. Iš kitos pusės, einate į kovą, nes jeigu rodysite miuziklą už savo bendruomenės ribų, supratimas ir priėmimas nėra savaime garantuoti. Kokios mintys? Kam esate pasiruošę?

Egidijus: Meno paskirtis nėra kurti komfortą žiūrovui ar žmones linksminti. Kurti pramogą gali būti viena iš meno paskirčių, tačiau bendrai menas nėra apie tai. Kurti kažkokį nepatogumą taip pat yra svarbu! Nepatogumas verčia užduoti klausimą apie visuomenės santykio su queer bendruomene problematiką. Jeigu nekurtume to nepatogumo, tai galbūt nebūtų prasmės rodyti miuziklo apskritai. Tad iš šitos pusės nepatogumas ar konfliktas reikalingas ir svarbus, nes tai apskritai leidžia queer bendruomenę ir queer meną įrašyti į meno diskursą, kaip ir į politinį diskursą. Jei būtų labai nuolaidžiai žiūrima ir vien galvojama, ką čia pasakys kažkokie žmonės, tai iš viso tokio diskurso nebūtų. Tačiau jo reikia!

Labai svarbu kalbėti per queer meną apie queer patirtis, nes taip suteikiama galios ir tam tikroms analizėms.

O jeigu kuriasi kažkoks nepatogus santykis, tai, mano nuomone, yra gerai. Tai – ženklas, kad žmonės ims galvoti, nes jau įkrito kažkoks akmenukas į žmonių mąstymą. Galbūt tai nesukels didžiulio konflikto ar didelio emocinio sujaudinimo, tačiau poveikis bus.

Žinoma, gali būti, kad rodydami miuziklą už bendruomenės ribų, susilauksime visokių atsiliepimų (kaip kad: čia kuria neprofesionaliai, nelabai moka dainuoti, ar kad vėl queer žmonės rodo savo problemas). Tačiau mes labai gerai suprantame, kodėl tai darome ir kokius lūkesčius verta sau kelti. Negalime sukurti profesionalaus miuziklo su fanfaromis ir fejerverkais, bet tokio tikslo ir nėra. Apskritai kalbėjimas, rodymas ir buvimas scenoje suteikia labai daug galios. O lygiavertiškas santykis tarp skirtingų žmonių grupių padeda keisti žmonių mąstymą.

Frydrichas: Daugelis queer žmonių ir tiesiog gyvendami eina į kovą, tad nemanau, kad mums tas jausmas yra svetimas. Iš kitos pusės, abejoju, kad žmonės, kurie turėtų labiausiai neigiamą reakciją, ateitų žiūrėti tokio meno kūrinio. Tikriausiai jie išreikš savo pasipiktinimą komentaruose, bet nepasirodys. Tai čia tiek ir tos baimės. O šiaip, mąstydamas apie premjerą, gastroles ir panašiai, tikiu, kad ateis tiek bendruomenės narių, tiek palaikančių, bet ir šiaip žmonių, kuriems įdomu. Tikiu šio miuziklo galia supurtyti įsitvirtinusias nuostatas ir išankstinius numanymus ar, mažų mažiausiai, priversti susimąstyti. Tad nesijaudinu dėl to, kad būsime kritikuojami, – tai nebūtų pirmas kartas. Dažniausiai tai daro tie patys žmonės – kaip į protestus eina, taip ir piktus komentarus rašo tie patys dvidešimt žmonių. Tačiau ne jie yra tikslinė auditorija.

Redakcija: Pats miuziklas kaip performatyvus įvykis. Ką jis jums davė? Kas įvyko jumyse?

Frydrichas: Man teko praleisti keletą pasirodymų. Tačiau pasirodant rezidencijos metu, queer klėtyje (toks mažas ir jaukus pasirodymas dešimčiai žiūrovų buvo), o tada Sapho festivalyje, jaučiau didelį džiaugsmą. Nors aš nedalyvavau kituose rudeniniuose pasirodymuose Kreivių ir Sirenų festivalių metu, kūrinio eskizas, su kuriuo aš daugiausia dirbu, buvo atliekamas. Tai įrodo horizontalaus bendruomeninio proceso pranašumą – jame gali vykti transformatyvus reinterpretavimas. Tomis dienomis pats ant scenos nebuvau, bet man buvo šilta ir gera, kad eskizu norima pasidalyti ir tam rengiamos netgi specialios repeticijos. Esu dėl to labai dėkingas komandai ir labai ja džiaugiuosi.

Man išėjimas į sceną atneša džiaugsmo ir energijos, aišku, ir nervų, nes rodome visiems – tiek liaudžiai, tiek profesionalams. Lipant ant scenos apsėda tarsi kūrybinė dvasia: tu kažką atiduoti, bet ir pasiimi, kažkas žiūrovams patinka, prilimpa, o kažkas ne. Labai faina būti išgirstam.

[Ištrauka iš VM:

„queertopijoj nėra Tėvo

iš didžiosios raidės

neturiu omeny tėvų

queertopijoj jų daug

turiu omeny Tėvą

kuris aiškina kaip tau gyventi nes neva žino geriau

mano gyvenimas ne tavo reikalas

turiu omeny Tėvą

kuris pasisavina tavo kūną kaip privačią nuosavybę

mano kūnas priklauso man“]

Egidijus: Akivaizdus dalykas, kad kūrybinis procesas įgalina. Labiau specifinis dalykas, kurį man davė pats performatyvus įvykis, tai galimybė tiesiogiai patirti, kaip jis priklauso nuo erdvės, nuo laiko, nuo tokių dalykų, apie kuriuos aš skaičiau studijuodamas.

Tai, kad nelaukdami kažkokios ten didžiulės premjeros, jau iš anksto galime gauti atsaką iš žiūrovų, o ir galimybę patiems pajausti, būnant scenoje, kas įsigyvendino, o kas nelabai, tai irgi įgalina. Sakykime, supratau, kad prie mano monologo maksimalaus sceninio išpildymo per Kreives prisidėjo tai, kad žiūrovai buvo queer žmonės, taip pat nusiteikimas, žinant, kad vyksta queer festivalis, kad žmonės galvoja apie queer naratyvus.

Pats VM yra neįprastas – jis neturi konkretaus naratyvo. Jame yra svarbios siužetinės linijos, bet jos tarsi atskiros. Skirtingai susidėliodamos konkrečiuose pasirodymuose, kuria naujas jungtis, prasmes, kitas galimybes, skirtingai mus ir žiūrovą paruošia, skirtingą perskaitymą duoda. Tai parodo VM takumą – kūrinys nėra statiškas, turi daug dinamikos. Šis kūrinys man tarsi koks debesis, kuris maišosi, o ar koks žaibas iš to debesies išsprogs, tai jau nuo konkretaus performatyvaus įvykio priklauso.

[Ištrauka iš VM:

„Kartais mano kūnas yra dalis manęs, o būna kad, noriu iš jo ištrūkti. Kartais nekenčiu savo kūno, pamirštu, kaip jis mane veda per pasaulį. <…>

Man visos tavo dalys brangios ir negalvoju apie jas, kaip apie atskirybę. Nesinori tavęs taip sureduokuoti, per daug tave myliu. Pasiilgau tiesiog būti su tavim, nors dar šiandien matėmės. Tu kaip vanduo, vėsus, užguli mane ir nuplauni liūdesį, skausmą, nerimą. Tada vėl pasidarau gyvas, o sužvarbusi oda ir pasistoję plaukai mini mano sužadinimą. Vėliau nurimstu ir judu toliau.“]

Frydrichas: Žiūrovams turbūt bendrai nėra įprasta, kad rengiama vieša repeticija. Paprastai žmonės ateina žiūrėti jau paruošto spektaklio. Tai leidžia kelti klausimą, ką mes laikome menu – ar tik tą galutinį variantą? O visa kita iki tol tėra „repkės“? Tokia paqueerinta perspektyva – queer miuziklas, bet dar paqueeriname ir žiūrovų žvilgsnį: nuspręskite, kada pasirodymai patapo menu, o kada dar menu nebuvo. Man atrodo, tai įdomus aspektas. Iš kitos pusės, repeticijų rodymas suteikia unikalią perspektyvą – galimybę žmonėms palyginti, pamatyti, kaip patobulėjame.

Redakcija: Paskutinė tema yra menas ir geresnio pasaulio vizija.Miuziklas, kurį aš mačiau, baigėsi bendrai sukurta geresnio pasaulio vizija. Kokia ji? Kodėl jums tai svarbu?

Frydrichas: Kas labiausiai atsiskleidžia iš manifesto yra tai, kad geresnis pasaulis queer žmonėms yra pasaulis, kur nereikia bijoti, nereikia slėptis, kur esi priimtas(-a) toks(-ia), koks(-ia) esi. Iš tikrųjų, kas tampa aišku žiūrovams, ta Queertopija nėra skirta tik tai queer’iams, tai geresnio pasaulio vizija visiems. Pasaulio, kuriame visi gali jaustis saugiau, maloniau. Kai mes atliekame šį etiudą, nepateikiame preambulės, kad tai yra Queertopijos manifestas, bet būtent taip vadinama ta dalis. Manifestas – labai tikslingai parinktas žodis. Manifestas nėra tik viltis, tik kažkas, ko mes laukiame ar prašome. Žodis „manifestas“ jau yra nuoroda į šitos grupės politinius tikslus. Ko norėtume pasiekti šiuo kūriniu grynai iš politinės pusės? Galbūt bent vieno queer vaiko mama kažkaip atsidurs šitame miuzikle, išklausys mus ir įvyks nušvitimas, lemsiantis, kad jos vaikui slėptis nebereikės. Toks galėtų būti mažytis žingsnis link tos Queertopijos.

Egidijus: Man atrodo, kad apskritai visas miuziklas yra queer manifestas. Manifestas yra apie į(si)veiksminimą – tikslingesnį savęs įtraukimą: mes veikiame ir tokiu būdu save įgaliname tolimesniems veiksmams.

Pačiame manifeste ir apskritai visame miuzikle išryškėjo tokia idėja, kad kalbėdami apie queer žmonių patirtis, nes tai yra mūsų patirtys, turime bendrą siekiamybę – kad pasaulis kiekvienam žmogui būtų empatiškesnis, kad žmonės būtų empatiškesni. Kad tokie būtume, turime įsiklausyti. Kol neįsiklausai – nesupranti. Tada yra lengva apie nieką negalvoti, bet tu niekada nežinai, kokie žmonės iš tikrųjų tave supa, kas jų gyvenime vyksta.

Menas kuria empatiškesnį santykį tarp žmonių, taip pat tarp marginalizuotų grupių meno ir tarp konvenciškai priimto meno. Manau, tuos galios santykius reikia laužyti tam, kad pasaulis būtų geresnis kiekvienam.

[Ištrauka iš VM:

„Mes norim gryno oro

ir mes norim juo kvėpuot!

Mes vaikštome nuogi ir nieko nebijome.

Nesigėdijame savo ir vienos kitų kūnų.

Visi būna taip, kaip būnasi.

Harmonija visur ir viskame.

Visi turi lygias teises.

Komentarų sistema neegzistuoja.

Visi, Karaliai ir Karalienės susitikę šoka miestų aikštėse.

Visi jaučiasi priimti ir vertinami.

Lytinis švietimas yra įprastas reikalas.

Atsikeliu ir užmiegu su mylimosios bučiniu.

Gatvėje vienaragiai kartu su karvėmis vaikšto laisvėje.

Mes norim gryno oro

ir mes norim juo kvėpuot!“]

Redakcija: Pabaigos manifestas, kaip sakėte, yra siekis įtraukti visą bendruomenę ir žiūrovus į tolimesnius veiksmus. Menas, kuris pateikia galimą sprendimą, kažkokią pokyčio viziją, ne visada tai „madingas“, ypač profesionaliame mene…

Egidijus: Man atrodo, kad nereikėtų iš meno reikalauti pateikti kažkokią viziją. Tačiau tai vyksta natūraliai, nes tu kažką nori pasakyti tuo meno kūriniu ir padaryti tam tikrą poveikį. Galbūt kartais konkretaus sprendimo pateikti ir nereikia. Kai queer manifestas buvo ne pabaigoje (kaip, pavyzdžiui, Kreivėse), tai tokio akcento neužduodavo (čia sugrįžtant prie to, kad skirtingos dalys skirtingą perskaitymą duoda).

Anksčiau nepamačiau, bet dabar matau, kad VM yra pateikiamas tarsi kažkoks sprendimas. Tačiau jis nėra toks „štai čia mes esam tokie, o jūs, žmonės, turite pasikeisti“. Manifesto tekstas kalba apie visus, kviečiame kitus žmones taip pat įsitraukti. Štai mes skiriame laiko ir energijos jums paaiškinti, ko galbūt anksčiau nesupratote, bet esame pasiruošę ir įsiklausyti, įsitraukti į bendruomeninį pokalbį.

Dar man atrodo, kad pats VM bendruomeninis kūrybinis procesas tarsi suponuoja tam tikrą sprendimą, kaip kurti tą šviesesnį rytojų. Iš esmės tu kuri bendruomenę ne tik kūrybiniame procese, bet ir visuomenės kūrimo prasme, o tai irgi yra kūrybinis procesas!

Frydrichas: Iš tiesų, manifestas tarsi pasiūlo sprendimą – siekia tapti inspiracija bendrauti, kurti, jungtis. Tačiau man asmeniškai atrodo, kad manifeste nėra užkoduota, kad dabar visi pakilkime nuo kėdžių ir eikime prie balsadėžių arba į gatves, eikime paaiškinti politikams ir kunigams, kokią netiesą jie skleidžia. Man asmeniškai manifestas yra svarbus ir patinka dėl to, kad tai orumą įtvirtinantis veiksmas. Labai skaudinantis ir nemalonus dalykas, esant marginalizuotoje padėtyje, nuolatinis susimenkinimas, nusileidinėjimas, nes tarsi tai yra vienintelis būdas, kad tau kažkas „numestų nuo stalo trupinius“. Tai yra išties orumą žeminantis savęs pozicionavimas pasaulyje. Man atrodo yra svarbu nemelsti dalykų. Pasikartoju – manifestas nėra meldimas („prašau, sutvarkykit mums kažką“), o parodymas, ko mes norime, ko mes ir ko visi žmonės pasaulyje nusipelno – jaustis saugiai, nebijoti gatvėse, galėti save realizuoti, kurti santykius ir galėti išlaikyti santykius su savo šeima, su savo bendruomene. Visi žmonės to nusipelno ir tai, kad mes esame queer, nereiškia, kad dėl to turime to prašyti labiau, nes tarsi turime įrodyti, kad mes irgi esame žmonės. Savo orumo suvokimo ir parodymo veiksmas man yra labai svarbus.

Egidijus: Man atrodo, kad apskritai viziją dažnai suprantame kaip atsakomybės perkėlimą kažkam kitam. Šiuo atveju miuziklas pateikia kitokią viziją – siūlymą veikti kartu, bet taip pat, raginimą ir pačiam prisiimti atsakomybę, pačiam veikti. Mes ateiname į sceną, mes patys prisiimame atsakomybę čia būti ir keisti visuomenę, kurdami kitokį požiūrį, kitokį naratyvą. Tai prisideda prie suvokimo, kaip galima įsitraukti į politinį procesą. Nebūtina vien perkelti atsakomybę valdžiai ar kitiems žmonėms, nes ir tu gali kažkaip prisidėti prie pokyčio. Vienam gal tai padaryti yra sudėtinga, bet galima susirasti bendruomenę. Yra vilties, vizija yra, o tu irgi gali kažką nuveikti ir daryti pokytį.

[Ištrauka iš VM:

„Aš noriu būti atvirai visa

Ne dalimis

Aš noriu būti atvirai visas ir visi

Ne dalimis

Matyti ir kitus ne dalimis

Dalintis mintimis, džiaugsmais ir liūdesiu ne dalimis,

Dalinti savo kūną nebe dalimis

Todėl ir tu nedalink mane į dvi dalis

Į moterį ar vyrą, kurį tu nustatai per mano kabančias lytis

Galąsdamas aštrius žodžius į mano kūną tu jį taršai lyg iltimis

Per karšta man jau būti, jaučiuosi kaip pirty –

Man trūksta gryno oro ir negaliu kvėpuot.

Mes norim gryno oro

ir mes norim juo kvėpuot!“]

„Vaivorykštės miuziklo“ kūrybinė komanda:
Idėjos autorė, režisierė – Greta Štiormer
Dramaturgė – Gabrielė Labanauskaitė
Kompozitorė – Jūra Elena Šedytė

Fasilitatorė – Vika Matuzaitė
Prodiuserė – Asta Volungė

Turinio bendrakūrėjos(-ai) ir atlikėjai(-os):
Alexandra Bondarev
Mindaugas Karalius
Agnė Semenovičiūtė
Diana Karlauskaitė
Liepa Kairytė
Domantas Bagdonas
Ruu Šerberytė
Egidijus Skužinskas
Vytautas Paplauskas
Frydrichas Mireckas
Ajus Jurgaitis
Eglė Nešukaitytė
Saša Kochan
Edvinas Grinkevičius
Saulė Zokaitytė

Vizualių dalių bendrakūrėjos
Vaida Blažytė
Ona Stasiulevičiūtė
Milda Matuzonytė

Projektą įgyvendina Kauno menininkų namai, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

[1] Grupėje, atliekančioje naujas dainų ar muzikinių kūrinių versijas.

[2] Jausmas, kai negalite priimti sprendimo dėl to, kad per daug galvojate apie problemą.

[3] GPB žodynėlyje rasite žodžių „prekariatas / prekariškumas“ paaiškinimą: https://www.facebook.com/gyvenimasperbrangus/posts/gpb-žodynėlis-prekariatas-prekariškumasryte-atsikėlęs-negali-eiti-į-darbą-kaip-t/1267210223612045/